Kelios dienos kartu su Kristinos Gudonytės romanu „Ida iš šešėlių sodo“

Skaitydama Kristinos Gudonytės knygą „Ida iš šešėlių sodo“ patyriau ypatingą būseną: gyvenau veikėjų pasaulyje, svarsčiau, kaip jų problemas spręsčiau aš. Kadangi į mokyklą ir iš jos grįžtu autobusu, paslaptingoji Ida kelias dienas tapo mano bendrakeleive. Svarbiausia buvo įminti metaforą: kodėl Ida gyvena šešėlių sode? Gal ir mes visi gyvename šešėlių namuose, lankome šešėlių mokyklas, vaikštome šešėlių gatvėmis?..

Prieš pasakojimą apie Idą skubu rašyti kitą vardą – Sofija. Paauglė moksliukė Sofija, gyvenanti darnioje, pasiturinčioje šeimoje, nuolat skatinama realizuoti save, svajoja tapti rašytoja. Netikėtai jos namuose dėdės psichoterapeuto prašymu apsigyvena mergaitė Ida, neprisimenanti praeities, padariusi daugybę nusikaltimų, nesavarankiška, užguita, nedrąsi. Ji – puikus personažas Sofijos knygai. Šeimos dėmesys pamažu koncentruojamas į Idą – visi jai stengiasi padėti. Sofija ima pavydėti tėvų dėmesio įnamei. Ida šiuose namuose atgyja – skambina pianinu, piešia, rašo, fantazuoja. Ji netgi pasirodo esanti pranašesnė, kūrybingesnė už Sofiją. Paslaptinga kelionė senojo Vilniaus požemiais – Idos fantazijos vaisius. Tačiau keli nuotykiai vėl sujaukia, apverčia Idos gyvenimą, o greta esančius žmones priverčia keistis, atskirti gėrį nuo blogio, aukotis dėl mylimo žmogaus.

Painus veikėjų gyvenimas įtraukia. Suvoki, kad šalia mūsų daugybė šešėlių – nežinia, netikrumas, blogis, vizijos. Supranti, koks sudėtingas yra žmogaus gyvenimas, kaip glaudžiai siejasi, painiojasi daugelio žmonių likimai. Kokia trapi riba tarp „aš“ ir „mes“.

Kaip Ida pakeičia kitų siužeto veikėjų gyvenimą, sužinosite klaidžiodami šešėlių sode.

Modesta Sakalauskaitė, 2a kl., 2013 m.