Nuotykiai kitokiame Vilniuje

Šiemet, minint vasario 16 – ąją, žurnalistas Andrius Tapinas pristatė savo debiutinį romaną „Vilko valanda“, kuris įnešė naujovių į visą knygų leidybos verslą Lietuvoje. Visų pirma, tai pirmasis stimpanko žanro fantastinis romanas. Be to – knyga sukėlė įvairių diskusijų. Kur yra riba tarp elitinės ir pramoginės literatūros, ar turėtų autorius savo knygą reklamuoti... Dar daugiau kalbų sukėlė tai, kaip vaizduojamas pagrindinis romano veikėjas – būtent vasario 16 – osios akto signataras Jonas Basanavičius. A. Tapinas išsilaisvina iš tautos didvyrį vaizduojančių stereotipų ir suteikia J. Basanavičiui asmenybei šarmo. Tiesa, tikėti tokiu veikėjo paveikslu nederėtų – tai nėra istorinis romanas, nors J. Basanavičiaus charakterio savybių, panašių, į vaizduojamas, kaip teigia romano autorius, būta.

Stimpanko žanro kūriniai nukelia mus į puošniąją karalienės Viktorijos epochą. Šis – taip pat. Dar šio žanro kūriniams būdinga tai, jog visi dabartiniai mokslo atradimai padaryti ankstesnėje istorijoje su turimomis priemonėmis. Dominuoja garo varikliais varomos transporto priemonės. Garo variklio pagalba virš Vilniaus universiteto bokštų pakyla ir J. Basanavičius, įgijęs VU dominijos Alchemijos katedros vedėjo ir Alchemijos tarėjo pareigas. Tokių faktinių neatitikimų, fikcijos yra daugiau ir svarbesnių. Prisiminkime, jog 1905 metais, „Vilko valandos“ veiksmo metu, Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje – Šiaurės vakarų krašte. Nepaisant to, romane Vilnius tampa laisvuoju Aljanso miestu, kuriame klesti mokslas ir pramonė. Autoriaus tikslas buvo pavaizduoti Vilnių tokį, koks jis galėjo būti: „laisvas, išdidus, atviras, romantiškas ir kupinas tamsių paslapčių“. Romane daug įvykių, veikėjų, veiksmas dinamiškas, įsupantis ir nepaleidžiantis, nepatyrus keisto, bet patrauklaus nuotykio keliaujant, tyrinėjant, stebint, spėliojant...

Ši knyga neužduoda egzistencinių būties klausimų, nemoralizuoja. Jos neskaitome kaip istorijos vadovėlio, nors noras pasidomėti, kas tuo metu iš tikrųjų vyko, neabejotinai gali kilti. Skaitydami vaikštome 1905 – ųjų mieste, bet randame ir paralelių su šiandienos aktualijomis. A. Tapinas dovanoja skaitytojui žavų, originalų, nors pramoginį, bet ne prastą, romaną, tampantį nutrūktgalviška, bet nuoširdžia autoriaus meilės Vilniui išpažintimi.

Liudmila Timofejeva, 3S1 klasė, 2013 m.